Eikite tuo keliu, kuriuo jums atrodo, kad reikia eiti, o ne tuo, kuriuo eina visi.
Gerai, sakykime, dabar krizė. Kas toliau? O toliau kiekvienas mato:
• arba tai, ką nori matyti.
• arba tai, ką mato kiti.
• arba tai, ką reikia matyti.
Taigi, galima eiti keliu, kuriuo eina visi, arba eiti tuo, kuriuo reikia eiti. Pastarasis – gali būti puikus ir laiko patikrintas patarimas, kuris, deja, nėra populiarus... O taip yra dėl vyraujančios baimės. Baimės keistis, baimės daryti kitaip nei kiti, galų gale, baimės mąstyti kitaip nei visi.
Yra tekę girdėti juokaujant, kad, jei visi aplink jus panikuoja, o jūs liekate ramus, vadinasi, kažko dar nežinote.
Taip, išties lengva pasiduoti panikai. Jei visi aplinkui šneka apie krizę, vadinasi, ji išties yra, net jei, tarkime, vienas ar kitas žmogus jos nejaučia. Tada tas vienas ar kitas žmogus ima naujai peržiūrėti savo situaciją ir šiek tiek kitaip, atidžiau, stebėti aplinką. Stebėti ją siekdamas pagaliau įžvelgti tą krizę. Jei nepavyksta, padeda kiti. Ir su didžiausiu malonumu. Juk daugelis, išsitepęs iki ausų „mėšlu“, negali išbūti netepdamas tuo „gėriu“ ir kitų, jei šie patys nenori to daryti.
Kaip sakoma – kuo pats dvokia, tuo ir kitą tepa. Kaip tokiais atvejais išlikti ramiam? Paprasta – tereikia ignoruoti. Ignoruoti niūrią nuotaiką, suteptą aplinką ir aplinkinius. Šiuo atveju – iš pirmo žvilgsnio į cinizmą ir aroganciją panašus elgesys netgi pateisinamas.
Juk kiek kartų yra tekę sakyti, kad neisite į vieną ar kitą vakarėlį, nes, tariamai, sergate. Ir visa tai tam, kad išvengtumėte visada ten dalyvaujančių kelių įkyruolių kompanijos. Yra tekę? Yra! Belieka, kad tai taptų įpročiu.
Gaila? Gaila, kad sumažės pažįstamų, bičiulių, draugų ratas? Pati krizė yra ne kas kita, kaip apsivalymas, tad kodėl gi neapsivalius nuo savo aplinkos, nuo kai kurių aplinkinių, kurie jums išties ne į naudą?